20150712_192517

teatro regimybė

Teatro ištakos siekia dar akmens amžių, kuomet mūsų protėviai pasigamino pirmąsias kaukes iš žvėrių kailių. Pagoniškame kulte teatras – magija. Šokantys ir kalbantys žvėrys, galimybė peržengti įprasto pasaulio ribas ir dėsnius. Šiais laikais magijos nebeužtenka. Pasaulis modernėja, keičiasi , o su juo kartu ir žmogus. XXI amžiaus žmogus užaugo visai kitokiame pasaulyje nei užaugo mūsų tėvai, seneliai ar proseneliai. Jis gimė inovacijų ir technologijų amžiuje. Tai amžius, kuriame vienos dienos informacija perskaityta internete kadaise siekė dvidešimt penkerių metų informacijus kiekus. Kuomet nebuvo interneto, televizijos ar išmaniųjų technologijų. Todėl režisierius Oskaras Koršunovas neklysta sakydamas, kad teatras nebėra toks svarbus kaip anksčiau. Šiomis dienomis pagal statistikas į teatrą eina vyresnės kartos žmonės, tačiau jaunimui teatras nebėra toks svarbus. Norint, kad jaunas, šiuolaikinis žiūrovas pamiltų teatrą – reikia jį užsiauginti.

Skirtingi identitetai skirtingas požiūris į teatrą. Lietuvoje didelė žmonių dalis nori komercijos ir šou. Teatras tampa parodija, tarsi ėjimas į filmą. Žiūrovas jaučiasi pernelyg atsipalaidavęs nesuprantantis kiek įtakos jo veiksmai turi scenoje vaidinatiems žmonėms. Kai ne laiku ir ne vietoje kyla tam tikrų išsišokimų,nereikalingų replikų ar paprasčiausias maisto kramsnojimas spektaklio metu, kuris blaško artisto dėmesį. Paties Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje “ Išvarymas” žmogus jaučiasi tarsi šou. Tai blogas žiūrovo pavyzdys. Spektaklio metu girdimi keiksmažodžiai verčia juoktis kiekvieną jaunesnės kartos atstovą, nors spektaklio esmė visiškai kita. Keiksmai O. Koršunovo spektaklyje- ekspresija. Keiksmažodžiai viena stipriausių žmogaus emocijų. Būdas perteikti sunkias gyvenimo realijas. Išgyvenimus perkelti į sceną aštria kalba. Tai antroji emocija po meilės, kurios išmoksta vaikai. Žiūrėdamas tokį spektaklį jaunas žiūrovas ne visada supranta tai, kas vyksta scenoje. Girdi ir mato, tačiau nesupranta. Tokiu atveju vyresnės kartos atstovams esant šalia ar ateinant kartu į spektaklį reiktų jaunam žmogui paaiškinti tai, kas vyksta scenoje. Tam, kad jaunas žmogus suprastų ne tik veiksmą, bet ir mintį, tai ką nori pasakyti artistas.

 

Ne visada tie spektakliai į kuriuos ateina ar yra atvedamas žiūrovas yra pritaikyti jų auditorijai ir poreikiams. Gero spektaklio, bet blogo žiūrovo pavyzdys Eimunto Nekrošiaus spektaklis – “Idiotas”. Spektaklio trukmė – 5val. Normalu, kad daugeliui žiūrovų jis yra per ilgas ir vidury spektaklio norėtųsi pakilti ir išeiti. Šiuolaikinis žmogus nori greito efekto. Atėjau, pamačiau, išėjau. Panašiai kaip Gajus Julijus Cezaris save žygyje į Pontą pareiškė – atėjau, pamačiau, nugalėjau. Spektaklis turėtų būti aiškus ir suprantamas. Kitados spektakliai būdavo tarsi didingas pasirodymas. Būdavo naudojamos kaukės, trumpi nesudėtingi dialogai, mėgdžiojami karaliai ir karalienės. Spektakliai būdavo neilgi ir juokingi. Šių dienų teatras kitoks. Jis vengia šaržų ir kaukių ir perkelia į sceną tai, kas vyksta visuomenėje. Mamos, tėčiai ir mokytojai norėdami paskatinti vaiką domėtis kultūra vedasi juos kartu į įvairiausius pasirodymus, ne visada įsitikindami, kad spektaklis tiks ir jų sūnui ar dukrai.Nors Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas yra rimto, be precedento teatro atstovai jų spektakliai ne visada yra skirti jaunam žmogui, o jaunam žmogui taip pat norisi suprasti teatrą.

 

Norint sužavėti žiūrovą reikia paliesti žiūrovo širdį. Yra sakoma, kad artistas išjėjęs į sceną žiūrovo dėmesį turi patraukti per pirmąsias penkias minutes, taip dėmėsys išlaikomas ir viso spektaklio metu . Artistą stebėti turi būtų įdomu. Teatro nereikia suvaidinti, teatre reikia gyventi. Dabar daugelis teatro trupių imasi gudrybių ir įtraukia žiūrovus į savo pasirodymą. Tai ganėtinai šmaikštu, kadangi tokie spektakliai ar improvizaciniai pasirodymai surenka pilnas sales žiūrovų. Puikus pavyzdys improvizacinių pasirodymų artistų trupė “ Impro241”. Šie artistai savo kiekvieną pasirodymą pradeda nuo skambių žodžių, kuriuos garsiai kartu turi tarti ir žiūrovas – Penki, keturi, trys, du, vienas važiuojam! Taip jie užsitarnauja žiūrovo dėmesį ir žiūrovas su malonumu stebi kas įvyks toliau. Šie artistai vaidina minimalistinius etiudus, kurių vietos aplinkybes ar personažus pasiūlo žiūrovas. Jei Jūs paklaustumėte manęs ar eičiau į tokį pasirodymą be abejonės ištarčiau, kad taip! Kitas unikalus spektaklis pastatytas pagal Colin Higgins pjesę – “Haroldas ir Modė”, čia žiūrovo į sceną niekas nekviečia, bet spektaklis susilaukia didžiulio žiūrovų antplūdžio. Lietuvoje pagal šią pjesę buvo pastatyta daug analogiškų pasirodymų įvairiuose miestuose. Spektaklis paliečia tiek jauno tiek vyresnio amžiaus žmogaus širdį taip prikaustydamas jų dėmesį. Spektaklis kalba apie meilę kitam žmogui, meilę gyventi ir raginimą džiaugtis gyvenimu išnaudojant kiekvieną suteiktą progą, cituoju – „Daugeliui patinka – dėtis mirusiu. Iš tikrųjų jie nemiršta, o atsuka gyvenimui nugarą. Jie sėdi ant atsarginių suoliukų, vien tik stebėdami rungtynes. Tai vienintelės rungtynės, kurias jie pamatys per visą savo gyvenimą. Kiekvieną minutę jie galėtų būti rungtynių dalyviais, bet jie to nedaro… Pirmyn! Eikite! Žaiskite! Gyvenkite! Net jeigu tai suteikia skausmo! Kitaip po rungtynių persirengimo kambaryje jums nebus apie ką papasakoti.“ C. Higgins Tokie žodžiai priverčia norom nenorom susimąstyti. Nors pasaulis modernesnis, apsuptas išmaniųjų technologijų pats žmogus jaučiasi kur kas vienišesnis nei anksčiau, kuomet technologijų nebuvo. Apie tai taip pat prabyla šios pjesės autorė, cituoju – “ Pasauliui nebereikia sienų, reikia statyti kuo daugiau tiltų.” Šis spektaklis nesudėtingais, bet labai svarbiais dialogais pasako tai, apie ką neretai bijome kalbėtis garsiai. Kas eina iš širdies, širdį ir pasiekia.

 

Teatras – tai dalis žmogaus gyvenimo. Visais laikais žmogus neapsiėjo be teatro, tereikia mokėti atsirinkti tai, kas patinka tau. Įsitikinti, kad spektaklis, kurį eini žiūrėti atitiks tavo poreikius ir prabils tau suprantama kalba. Jeigu žiūrovas mokėtų atsirinkti sau tinkamą spektaklį, kuris jį paliestų ir sužavėtų , jis išmoktų pamilti teatrą. Spektaklių būna tiek daug ir visi jie yra skirtingi, taip pat kaip skirtingi yra ir žmonės. Todėl su Oskaro Koršunovo nuomone, kad teatras nebeįdomus šiuolaikiniam žmogui galima sutikti ir tuo pačiu paneigti. Teatras įdomus, tereikia mokėti atsirinkti spektaklį, kuris kalbėtų tau.

Leave a Reply

SCROLL TO TOP