As

pasimetusi žmonių minia – aš pats

Aš lyg netvarkinga žmonių minia.

Jeigu niekas negano mano minčių, jos pasiklysta, išsidarko. Lyg piemuo pametęs savo bandą šiaurėje, kur šalta ir vieniša gana dažnai.

Jeigu niekas negano mano minčių, mane ištinka stagnacija. Asmenybės badas, nes susiskaldau į tris.

Už tuos, kurie pagimdė, už tuos, kuriais turėtume būt ir kuo esame.

Kaskart kai naktimis pakabinu savo išeiginę sielą į spintą, aš vėl esu aš. Tarp daugybės NIEKŲ mano kambary, tarp daugybės žvaigždžių kasnakt akylai stebinčių mane. 18 metų atgal  į rudenis kuomet buvau dar mažas vaikas. Į tuos rudenis ir žiemas ir vasaras, kai su močiute stovėjau prie šulinio ir iškėlusi pirštą rodžiau į pačią didžiausią žvaigždę danguje.

Leave a Reply

SCROLL TO TOP