Love isn’t always romance ,love is wanting the best for someone

I’m not typing in any other language except mine, because it is the only way to spread out all the minds, and all the words what is in my head:) so please translate it from lithuanian language to english or some other language you speak.

Enjoy your readings,
With all my love, M

Gyvenu meile, visada taip buvo.
Šį kart nerašysiu nei apie Molę, nei apie Bretsberį, nei apie jų meilę ar taip kaip jie surado vienas kitą. Gyvenimas, štai kas iš tiesų daro mus laimingus. Neretai žmonės kalba, kad gyvenimas skuba, lekia pakelėse palikdamas viską ir galiausiai prie finišo atbėga uždusęs, kaip sena močiutė užlipusi į savo namo antrąjį aukšą, kuriame jau nesilankė kelis metus, nes anūkas, sūnus ar dukra nė kart jų nepakvietė bendrai vakarienei ar pokalbiui iki šiol. Tiesa, gyvenimas niekur neskuba. Gyventi skuba žmonės ir jau sulaukę 18 metų atsistoję prieš veidrodį iš galvos raunasi pirmąjį žilą plauką. Juos kamuoja nereikšmingi egzaminai, nes koks kvailys pasaulyje patikės, kad žmogų apsprendžia skaičiukai, gauti iš netašyto dėstytojo, bet jie tuo tiki. Jie įsikabina į tą iliuziją ir daugelis jų taip nugyvena geriausius savo gyvenimo metus:
1. Mokykloje jie tiki, kad tolimesnį jų gyvenimą nulems baigiamieji egzaminai, sistemos, kuri buvo sukurta darbininkų  klasei komunistiniu režimu, kad mieli vaikučiai turėtų ką veikti kol tėveliai bus darbe. Jiems į galvą sistemingai kemšama informacija, kurią kiekvieną mielą ir nuostabią dieną prie lentenos atkala mokytojas, kuris pats tuo jau seniai nebetiki. Tų mokinių vardai nėra Petras, Jonas, Marius ar Gretutė, jie stiprus penketas, šešetas su geležinkeliu, nežymus aštuonetas ar dešymkė su pagyrimu.  Tėvai užmerkia savo akis, kaip jų tėvai užmerkė jiem savąsias. Tokia sistema vaikams neleidžia būti vaikais, sugniuždo jų bet kokį potencialą, nes jie įsikala sau į galvą, kad jie yra tokie tik silpnas šešešas ir dar su geležinkeliu.. Kartą Albertas Einšteinas užrašė uždavinį: tam, kad viskas vyktų teisingai ( teisingai, taip kaip kiekviena sistema vaikus moko būti vienodais) visiems bus skiriamas toks pat egzaminas. Egzaminuojami dalyviai- beždžionėlė, dramblys,žuvis ir žirafa. Kopimas į medį. Jei visi dalyviai būtų vertinami vienodai žuvis, dramblys ir žirafa laikytų save tik dvejetu, taip ir nesužinoję kokie gabūs iš tiesų yra. 
2. Užaugus niekas nepasikeičia.  Mes taip skubame į rankas gauti nereikšmingą popierių vadinama -diplomu, kad pamirštame svarbiausia dalyką mūsų gyvenime – gyventi! Surizikuoti, pasinaudoti progom, pamesti galvą vėl ir vėl iš naujo. Kartais man atrodo, kad turime nugyventi tris gyvenimus, kai iš tiesų gyvenimo ratas sukasi tik kartą. Už tuos kurie pagimdė, už tai kokie turime būti ir už tai kokie iš tiesų esame. Savo gyvenimo kely pasiklydau jau bemaž tris kart, gal penkis kart ar net daugiau. Per plauką, vos neiškeliavau į INDIJĄ, jei ne tos kvailos valstybinės instancijos manęs čia jau nebūtų patikėkit manim ir tiesa mano vardas būtų visai ne tas, kuriuo dabar vadinuosi, įdomu ar ne ? Esame laisvi būti ne laisvėje, bet iš tiesų ar dalykai, kurie Jums yra svarbus dabar bus svarbūs po penkerių metų ar po dešimties? Tie dalykai dėl kurių sopa širdį?  Laikui bėgant supranti, kad neverta vaikytis tų, kurie nesivaiko tavęs. Gyvenimas per trumpas liūdėti, nes reikia gyventi šia diena ir padaryti ja pačia nuostabiausia, nes o kas jei rytojus neišaus. Kas ir jei du nereikšmingi žodžiai, bet jei parašytum juos kartu – o kas jei, pamatytum kiek galimybių pasaulis tau siūlo.
O kas jei apkeliaučiau pasaulį, o kas jei mesčiau tą darbą, kurio ir taip nekenčiu, o kas jei išvykčiau į kur nors į pietus, o kas jei nebesivaikyčiau to vaikino, kurį įsimylėjau užjūry, nes jis taip karštai kaip aš jo neįsimylėjo manęs, kas jei iškeliaučiau , kas jei pradėčiau savo verslą, kas jei nusipirkčiau namą prie ežero, o kas jei pasakyčiau, kad myliu , kai myliu iš tiesų ir pasakyčiau ne, kai nemyliu, o kas jei būčiau atviresnis su tais su kuriais susibičiuliauju, gi pasidarai visada atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji.

Kartą vienas draugas užjūry pasakė, kad mūsų širdys yra per didelės ir į jas telpa tiek daug.. Šią žiemą jau antrą mėnesį nuo pat lapkričio 25 kuomet palikau užjūrį negaliu išmesti iš galvos vienos minties, kuri taip pat baigiasi o kas jei, bet laikui bėgant supratau  o kas jei taip ir turėjo būt. Mes vaikomės žmones iš mūsų taip trumpos praeities, kad pamirštame tuos, kurie mūsų laukia ateityje, tas visas duris ir galimybes. Yra sakoma, kai užsidaro duris pažvelki ar kas nepaliko kur tais praviro lango..

3.  Apie tai kai užaugi. Ar būdamas vaikas kada susimąstei ir mąsliai nužvelgei suaugusįjį? Jie atrodo tokie pilki, tarsi jų vidinis vaikas būtų užrakintas giliai viduje, kaip ta princesė bokšte arba neretai jie man primena veikėjusi iš “Arklio Dominyko meilė” spektkalio. Jie kaip kupranugariai rankoje nešasi portfelius ar kraunasi lagaminus į užjūrį pinigo kalt. Jie kupranugariai ir juos visada lydi viena dainelė pinigėliai pinigai, pinigėliai pinigai. Prieš gerus septynis metusi ir pati atlikau šį vaidmenį, mano laimei teatre, teatre kurį lankiau septnynis metus ir dar du metus po to kai baigiau, beveik dešimtmetis. Kai užaugi tampi pilkas arba spalvotas, pasirinkimą turi kiekvienas, bet labiausiai iš visų mane žavi tie, kurie niekada nesuauga. Taip jie žino savo pareigas ir atsakomybes, bet jie žino ir kaip būti vaikais ir kaip mylėti gyvenimą. Kai sutinki tokius žmones atrodo pats nejučiom užsikreti ta energija. Vakar vakarą buvau koncerte ir žinot tai buvo iš ties nepakartojamas koncertas. Ten žmonės keitės šypsenom, kai šypsomasi ir akim ir širdim ir delnais plojama ir supranti kaip tai tikra paprasta ir nuoširdu.. :

-kam ašaros, kam ašaros, kam džiaugsmas širdy;

Berots taip vaikai dainavo, ne tik vaikai ir suaugę, visokių ten buvo. Ir kai pažiūri su kokia meile jie daro tai, ką daro ,tai pats ta meile imi degti. Gėda pripažinti ėjau į jį gana skeptiškai nusiteikusi ir iš tiesų galėčiau atsiprašyti kiekvieno asmeniškai. Įsitaisiau kamputyje salės gale ir nepatikėsit viso koncerto metu man nuo veido nedingo šypsena žiūrint į tuos nuostabius vaikus. Jie su tokiu užsidegimu ir meile atlaikė visą vakarą, kad manau ne vienam refektoriuje suspaudė širdelę. Visi susirinkę plojom ir atsisukę kits į kitą dalijomės šypsenom, kai šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys ir širdis. Gyvenimas turi tokią nerašytą taisyklę, kad ir kas benutiktų gyventi yra labai labai gera ir jei sau tai dažnai kartoji iš tiesų labai gera patampa. Mylėkite save ir mylėkite tuos, kurie jus supa, nes nesvarbu kas nutiktų meilė yra visa ko variklis ir dedu galvą – jei ne kitą žmogų, tai gyvenimą pamilsit tikrai. Aistringai ir nenumaldomai.

Su meile, su meile, nes visada gera prisiminti
-M

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP