sniego paklode užsiklojęs

Gruoblėtom rankom
Susemiu it pelenus byrančius manaisiais pirštais
Mažas sumalto rūko suvytusias dulkes

Išbarstau jas ir kvėpuoju lietum
Ant apsinuoginusio ledo
Gruoblėto kaip mano meilė paviršius

Supančioju žuveliams pelekus
Kad nė vienas, nė vienas negalėtų ištrūkti
Kol mažieji suvytę delnai atsileis ir paleis
Suplyšusią gyvastį.

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP