už viską ačiū Džozefui

Nežinau kaip prasideda laiškai. Laiškai skirti tiems, kurie galbūt jų niekada nepasieks. Sakau labas,

Šiandien ryte nubudau su šypsena. Sapnavau tave. Dažnai tave sapnuoju, vėl ir vėl iš naujo. Visi sapnai tokie skirtingi. Vienuose sapnuose tu herojus, kituose – niekšas vis bėgantis mano sapnuose. 

Sapnavau tave, ją ir laišką. Laišką dėl, kurio man skambinai tris syk. Norėjai perspėti ir nuraminti, bet visa ką darei , tai tik gelbėjai savo į bėdą papuolusį pasturgalį, gelbėji ir dabar. Sakai myli ją labiau už viską ir duok dieve taip būtų. Bet tu myli save, visada taip buvo. Gyvenimas, tai lyg  vientisa šachmatų partija, kuri taip ir nesibaigia.

Kad ir kaip stengčiausi tave pamírští, tu visada mano mintyse, Bretsberi. Tą dieną , kai grįžau iš užjūrio rodės, kad laikas sustojo. Galvojau, kad viskas susitvarkys savaime. Gurkšnis jūros ir gaivūs vėjo gūsiai pravėdins mano pasiklydusias mintis, paliktas užjūry kartu su tiek daug meilės, juoko, valiūkiškų šypsenų ir bučinių. Deja, jūra nebuvo atsakymas į mano klausimus. Tai tik kaskart bangoms atsimušant į krantą girdėjosi ilgesio aidai. Visai kaip Rugarde, kai įsistebeilijusi į jūrą ilgėjausi namų.

Ilgesingai prisimenu tuos vakarus, kuomet įeidavai tyliai į mano kambarį. Aš prie kompiuterio, visai kaip dabar rašydavau kokį naują įrašą. Taip būdavo gera pakilti nuo lovos ir apglėbti tave.  Arba tas rytas kai paprašei Džozefo ir Peterio laisvos dienos, o aš savo ruožtu padariau tą patį. Tą vakarą dirbom ilgai,  iki sutemų ir grįžom visiškai nusikalusios, bet žinojau. Žinojau, kad gausim kartu laisvą dieną ir tai man teikė jėgų. Kai tau parašiau žinutę, kad mums laisva diena, tu jau žinojai. Buvai tą patį padaręs dėl manęs. Norėjau būti su tavimi, nenorėjau su tavimi skirtis.

Kai pirmą kartą tave sutikau ir mes visi važiavome prie jūros, į prieplauką atrodė taip nedrąsu eit šalia tavęs, kalbint tave, bet širdy tarytum kas. Ji plakė šiek tiek stipriau. Ir visus tuos kitus, nesuskaičiuojamus kartus, kai mačiau tave ji nenustojo taip plakti. Vieną dieną Džozefas paklausė manęs ar galėtų duoti tau mano numerį ir aš nedvejodama sutikau. Gi visa tai, tik dėl taurių. Tą vakarą jas pas jus palikom. Yra sakoma, kad jei palieki kokį nors daiktą, tai nori dar kartą sugrįžti ir dievaži aš norėjau. Tu man paskambinai, prisistatei ir neužilgo nerangiai įriedėjai į kiemą. Tu stovėjai tarpdury užsimaukšlinęs raudoną kepurę ant galvos, pro kurią lindėjo pasišiaušę plaukai. Tu pasakei dar pasimatysim. Aš laukiau, o Jus išsiuntė į komandiruotę ir visą tą laiką kol jūsų nebuvo Džozefas man pasakojo koks tu.

Jis buvo viską suplanavęs, norėjo du likimus paversti vienu. Jei vienu nepavertė, tai bent pakeitė kardinaliai. Nežinau ar kada tave dar išvysiu, norėčiau.

Tu gyvas tol, kol apie tave rašau. Atrodo tą minutę, kai nustosiu apie tave rašyti, tu pradingsi. Ar vėl po dviejų mėnesių pasibelsi į mano širdį skambučiu ir sužadinsi visa, kas palikta užjūry.

Sako, kad didžiausias bailys yra tas vyras, kuris sužadina meilę moteryje, be intencijos jos mylėti. Tai lyg prikalbėta tyla, kurioje nieks nepasakyta ir viskas matyta, visai kaip Mykolaičio dainoje. Sako man, – patylėk, nes praeitis akmenim užmėtė. Dievinu bardus Mykolaičio – nieko nepasakyta, nemiga, arbata. Atrodo tarytum jis iškentė tą patį skausmą. Visi bardai, visi poetai ir likę menininkai, jie tarsi pilni skausmo. Sklidinos taurės raudono vyno. Perpildytos neišsakytos, neišjaustos meilės mylimiems tik atkartojamos dainos žodžiais, eilėmis, piešiniais ar..

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP