Vien tik iš įpratimo mes dar vaikščiojam dviese.

 Menu kaip šiandien tą vakarą, kai atvažiavai pas mane. Tą vakarą, kai krito žvaigždės. Man užteko tiek nedaug pamilti tave. Kaip myliu žvaigždynus, taip tą vakarą mylėjau tave. Danguje akimis ieškojau Kasiopėjos, Oriono ar ko kito. Norėjau tau parodyt vias kurias žinau. Visas į kurias žiūriu vasaros naktimis. Mes sugulam į pievą ir skaičiuojam kvatodamiesi, šypsodamiesi širdimis vienas kitam, truputį prisnūsdami, bet akylai primerkę vieną akį saugom  – aš dar nemiegu. Taip kol danguje lieka viena žvaigždė. Tokie vakarai kvepia gaiva. Rasa švelniai smelkiasi į kūną ir šiurpuliukai nubėga pagaugais. Pamiškėje dar mątosi laužo gaisai ir tą vakarą  jau niekas neskaičiuoja kiek vyno taurių išgėrė pernakt. Čia mylimi guli pašonėj ir knapsi sapnuodami saldžius sapnus. Tą vakarą tu priėjai iš už nugaros, apglėbei mane per pečius, o aš rodžiau į dangų pirštais ir vedžiojau žvaigždynus. 

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP