juos aš šeima vadinu

kai naktimis einu išsišiepusi  namo, tai pirmieji penki numeriai, kuriems galiu skambinti, net jei tai vidurys nakties ir dalintis savo laime.  Tai paguoda ir ramsčiai, kai labai skauda širdį , bet jie padeda tau nešlubuoti, tai šilti apkabinimai ir plačios šypsenos, tai sargybiniai, saugantys didžiausias tavo paslaptis, kaip tu saugai jų. Tai pilna dėžutė laiškų adresuotų tau, kad ir kur jie bebūtų, jie tave suranda, tai laimė, kuri į glėbį netelpa ir su metais jos tik daugėja,tai pilni puodeliai arbatos, tai laiko mašinos, kurios tau pasakoja koks juokingas atrodei devintoje klasėje ir kurios teleportuoja tave į tas vasaros naktis, kuomet rodės laikas sustodavo, tai ilgi pašnekesiai apie nieką ir kartu apie viską,  tai tiltai jungiantys jūras, tai laimė matyti juos laimingus ir ta laime dalintis, tai  toks nuostabus jausmas, kad juos turiu, tai nuotykis, kuris taip ir nesibaigia, nes juos aš šeima vadinu.

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP