nuotykiai latvijoje

esu avantiūristė. Kas šauna į galvą tą ir padarau, pasakau. Išeinu trenkdama durimis arba pasitinku pliūpstančiu juoku, ašaromis ar meilia šypsena. Aną vasarą norėjau nuotykio. Nusipirkau seną mašiną, nes bailiams kitokių ir negalima, mat Vilniuje kaip Niujorke, o aš lygi iš žemutinio Niujorko kur žmonės nepratę prie eismo, tad kibiras man tiks.

Buvo ketvirtadienis, kuomet atsidariusi kompiuterį pradėjau dėlioti maršrutą. Varšuva?Ryga? Ne ten jau buvau, gal geriau Talinas, bet kiek per toli. Sugalvojau ir romantiško vėjo nešama susidėliojau maršrutą aplink visą Latviją zigzagais, kur tik kokiame miestelyje radau pilis ir pilaites, dvarus ir ištaigingus pokilius menančias menes. Susirašiau visas iki vienos ir tikėjausi per geras dvi dienas apkeliauti jas savo nauja transporto priemone. Taip ir padariau.

Vidurnaktį sudėliojus maršrutą šeštą ryto jau buvau ir pyliaus benziną kolonėje kiek apsimiegojus ir sutaršytais plaukais. Tikėjausi, kad antroje stotelėje savo mylimam galėsiu parodyti skardį ir nuo jo dvelkiančią ramumą, alsuojančią jūrą į kurią norėjau įbrist, bet mus pasitiko atšiaurūs vėjo gūsiai. Maudynių nebus tariau sau ir pasitiesusi pledą suruošiau nediduką pikniką su geriausiu matomu vaizdu ant skardžio krašto.

Tai kaip viena tu romanšikų paprastų svajonių surengti pikniką gamtoje, su gražiu vaizdu ir būt įsikniaubus mylimojo glėbį ir juoktis, kai vėjas greičiau suvelia plaukus nei tu spėji juos sugaudyti sau nuo veido..

Didžiausią įspūdį paliko Ėduolės pilis. Tądien buvau su suknele ir strikinėjau kaip maža mergaitė tampydama sijona ir sukdamasi sukdamasi sukdamasi ratu, kol kojos nebeatpažįsta žemės. Menės svaigino savo grožiu kiekviena gražesnė už kits kitą. Raudonoji, baltoji ir žalioji, o kur dar kitos ir neaprėpiami pro bokšto grotas matomi horizontai. Sakė, kad pilis parduodama, – galbūt vieną dieną, mama gimiau per anksti, noriu būti princese.

Pirmos dienos maršruto tikslas -Ryga, atvykstame naktį ir visai iš galvos išgaravo, kad reikia užsibukinti viešbutį. Spėsime sakėme sau, gi Ryga ne koks tai prašmatnus didmiestis, ne Ispanijos ir ne Italijos kurortas vidurvasarį sausakimšai perpildytas turistų. Anaiptol pustuštis miestas, bet su ne ką mažiau žavia architektūra. Kol nusprendėme kur pasistatysime mašiną susipykome tris kart ir dar tiek pat spėjome susitaikyti.Po Ryga klaidžiojome keletą valandų iki kol sutikome nepažįstamąjį.

-Hi maybe you know nearest hostel ? We just need bed to sleep, nothing else ?

-Where are you from?

-Lithuania, we forgot to book the hostel so now we are searching for some place to stay.

Just one night

-Guys why you do that 😀 ok you can try go to “Baltic city hostel” if there is no spafce for you come back to me

Ir žinoma nebuvo ten jokios vietos, du pasimetę ir šiek sušalę grįžome pas nepažįstamąjį. Jis pakvietė mus į savo restoraną, pasivadino savo du juodaodžius brolius, kurie tarpusavy kažką šnabždėjosi žiūrėdami į mus ir tada manėm prapuolę.

Išsigandau kaip reikiant, klausė kokią mašiną vairuoju, adreso, prašė rodyti pasus. Sutikome su viskuo ir tada nepažįstamasis nusišypsojo ir pakvietė mus į savo butą, kuo buvome nustebę dar labiau. Mums davė visiškai atskirą erdviausią ir jaukiausią buto kambarį, paruošė lovą ir pradėjo klausinėti dalykų lyg būtume seniai laukti draugai.

Paruošę tradicinę savo šalies vakarienę paliko mums buto raktus ir išėjo. Taip velniškai tą naktį norėjau išeiti į miestą susirasti barą, bet likome bute. Buvo nejauku išeiti.

 

Niekada nepagalvojau, kad galima vidury nakties sutikti žmonių, kurie įsileidžia į savo namus, paruošią vakarienę, siūlo visus įmanomus gėrimus ir yra tokie draugiški kitataučiams.

Atėjus rytui tyliai įsliūkinome į virtuvę iš kurios buvo įėjimas į dušą, atrodo bijojau pajudinti net krano rankeną, kad tik neprižadinti jų. Tyliai apsirengę išgirdome kaip vienas iš vaikinų keliasi ir atėjome padėkoti. Siūlėme už viešnagę pinigų, bet pasakė, kad jie įsižeistų jei paimtų pinigus, nes tai daro iš širdies. Kas daroma iš širdies širdį ir pasiekia.

Atsisveikinome, o atsisveikindami sulaukėme kvietimo pusryčiams po kelių valandų jų restorane, tad kaip tarę taip ir padarę. Apžiūrėję Rygą užsukome pas juos, susėdome ir sužinojome apie kits kitą daug daugiau nei žinojome ryte. Mio dabar yra mano geras draugas ir mes palaikome ryšius ir be abejonės laukiu jų atvykstant į Lietuvą. Šie nepažįstamieji iš Pakistano, Indijos Kašmyro.

Kai išėjome pro duris, jie pasakė, kad šįvakar jei persigalvosime galime grįžti ir kvietimas buvo iš širdies, bet mes patraukėm kiton pusėn. Leidžiantis saulei buvome Lietuvoje.

 

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP