kaktomuša į bangas kasdien

 niekas nepasakyta ir viskas taip matyta.

kaktomuša savo mintimis į bangas, – kasdien

ryte nubudusi, nė nespėjus pažvelgti už stiklo, – ką veikia riaumojantis miestas griebiu telefoną. ilgesingi tekstai ir nerimastingos naktys. maniau porai savaičių įmetusi save į miesto džiungles atgausiu ramybę- paradoksalu, tiesa? Taip nebuvo, miestas širdies nesušildė, tik labiau supratau, kaip man nepatinka jame gyventi. tarytum imk ir paimk žalių dažų skardinę ir nudažyki miestą žaliai, mėlynai ar..

jau noriu namo į pajūrį, kur namai prieš Šv. Kalėdas kvepia imbieriniais meduoliais ir močiutė klausinėja kuo tikiu šiais metais. manau vienintelis atsakymas visiems metams – meilė. aš ją randų visur. kaip kadaise viename iš savo poezijos skaitalų viešąjai publikai sakiau – meilę galima rasti visur – pavargusių ar laimingų žmonių veiduose, medžių žydėjime, įsimylėjelių laimėje, dylančio lietaus lašuose ant tavo skruosto ar ten kur visiškai nesitiki ir visai jos nelauki.

Meilė, – tai mylėti gyvenimą visa širdimi, kad ir koks jis būtų ir nieko neprašyti mainais. Įsimylėti, jei ne kitą žmogų tai patį gyvenimą vėl ir vėl už visas duotas progas ir šansus, kuriais pasinaudojai ar kuriuos praleidai.

Visą tai kas nutinka dėl meilės vadinu stebuklais. 

Ir žinot ką? Stebuklais reikia tikėti.

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP