Akys pilnos gyvenimo arba kaip ant skruosto miegojo tūkstančiai ežiukų

Esu romantikė. Mano diena prasideda kupinu meilės žvilgsniu, kai tik pramerkiu savąsias akis ir atėjus vakarui užgesta, iki sekančio ryto kol vėl nubundu.  Aš pulsuoju meile gyvenimui, nes nėra nieko nuostabesnio už tai.  Kiekvieną dieną pasiduoti impulsui ir stebėti kur tave tai nuneš. Stebėti gamtą, stebėti aplinką ir žmones. Vilniuje jie šilti, pavilioja tave šypsenom, jaukiais pašnekesiais ir kaimynai pravėrę duris kviečia taurei vyno.

 Anądien dvi draugės užsuko į svečius. Švenčiame gyvenimą. Viena susižadėjo, kita skrenda į Bulgariją pamatyti mylimąjį. Mes čiauškame iki išnaktų, dalijamės prisiminimais ir įspūdžiais,visa ko pilna mūsų širdy ir juokas mano namuose netyla. Dėl tokių akimirkų gera gyventi. Kaip gera gyventi  ir šiandien. Įkišu nosį į pašto dėžutę, o ten guli raudonių raudoniausias vokas, kurio taip laukiau pastarąsias savaites! Nubėgu aukštyn į butą pasiimti to rakto, kuris leis man skaityti įspūdžius iš Norvegijos ir parsinešu laišką vidun. Atsargiai praplešiu voką ir mano akys jau šypsos, jau nekantrauja. Draugė pasakoja apie pavojingą Norvegijos grožį, kuris taip nenumaldomai įtraukia, apie žmones kuriuos taip lengva pamilti, nes jie pilni gyvenimo. Jų akys spindi laime ir jie padarys viską, kad ir tu tą laimę patirtum. Patirtum ką reiškia užkopti į visas aukščiausias viršūnes, pietauti fjordų papėdese, suvaikščioti daugybę kilometrų į vieną pusę tolyn nuo namų, bet jie niekada neleis tau paklysti. Čia kalnuose gyvena džentelmenai , kurie neleis sušlapti tau kojų ir neš tave per krioklį. Ten žmonės dalinasi ne saldainiais prie popietės kavos, bet širdim kiekvienam po didžiulę dalį ir šypsenas dalija, jei savąja kartais būtum pametęs, o labiausiai už viską – laimę. Manoji pasakojo, kad ant jos laimės  skruosto  miega tūkstančiai ežiukų ir pripapižnsiu nieko prieš tai gražesnio nebuvau girdėjusi. Šypsaus nuo ausies iki ausies ir galvoju, kad gyvenimas yra pati didžiausia dovana ir jei laimė dar kartais neatėjo, tai ji slypi visai panosėje arba ateina tokiais dideliais, bet lėtais žingsniais, kad kai ateis , tai vos į glėby sutilps. Pas ją ji tokia ir atėjo – rami, svaiginanti ir magiška. Apglėbianti  ir leidžianti užmiršti visa pasaulyje, net jei tai laikina , net jei manome, kad tai laikina niekas iš tikrųjų nežino istorijos pabaigos. Gyvenimas tuo ir gražus, kad iš tikrųjų jis niekada taip ir nesibaigia. Užsivėrus durims, atsiveria langai. Vienos istorijos baigiasi, kitos istorijos, tai tik didesnių istorijų pradžia, kurios mūsų dar tik laukia ateity. Manau, kad jos istorija čia dar tik prasideda  ir ji augina savo sparnus.

Gyvenimas susideda iš tiek daug mažyčių smulkemnų, kad tiesiog būtų neteisinga jį apkaltinti kuo nors blogu, net jei bloga nutinka. Laikinumai yra gyvenimo žavesys. Mes išgyvename juos, atiduodame visą savo širdį, o vėliau jau kaip bus taip bus. Per pastarąjį pusmetį išmokau vieną pamoką ir supratau neaprėpiamai daug dalykų, kurie išmokė mano širdį mylėt atlaidžiai. Sutikau žmogų, kurį pamiltį buvo taip lengva, kuris lyg gaivus gurkšnis praskaidrino mano dienas ir nutapė jas spalvom. Kiekvieną rytą, kiekvieną vakarą dalijome širdį viens kitam ir laikinas glėbys tapo mano ramybės uostu. Tai šviesa, kuria menu iki šiol, kurią atsiminsiu ir kai praeis daug metų. Nežinau ar ši istorija turi pabaigą, matyt ne. Dviem keliams susikirtus jie jau niekada nebus tokie pat, bet vieną ką žinau, jie privalo stengtis būt tokiais laimingais, koks tik gali būt žmogus.

Gyventi gera, prisiminti gera ir visa kas nutinka yra dovana. Kartais tai būna suvyniota į labai blizgų ir gražų popierėlį. Kartais tai kažkas suvyniotas į skiautę laikraščio, bet ką išvyniosime priklauso tik nuo mūsų.  Aš savo gyvenime bėgau  labai ilgai, bėgau tol kol man statė kliūtis, bet prisipažinsiu dabar skrendu.

Gero skrydžio į laimę!
Su meile, mylinti Monika

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP