vasaros gaisai

Ilgą laiką nerašiau jokių istorijų. Nenoriu ir dabar jų rašyti, nenoriu prisiminti, tik viską nugramzdinti gilion praeitin, ten kur visą tai ir turi likt. Jei nuolatos grežiosiuos į praeitį ji kaip gūdus patamsis seks man įkandin.

Šiandien krūptelėjau nuo balso. Iš pradžių nesupratau iš kur jis sklinda, anei kas šneka.. ir kai pagaliau atėjo ta mintis persigandau dusyk iš išgasčio ir iš nuostabos. Įrašas telefono grojaraštyje persmelkė visą kūną nenumaldoma vėsa. Kelias akimirkas klausiau vieną įrašą po kito, vieną po kito, kol balsas per raciją nutraukė mintis. ( Tyliai tyliai filmuojam, irrr veiksmas! – Ačiū, Povilai, Monika masuotę prašom. Copy. )

Buvo keista, kad jie vis dar guli mano telefono atmintyje. Neištrinti, nepaliesti, tarsi reikalingi, nors tokie nėra. Patraukusi telefoną nuo ausies, galvą atlošiau į senomis istorijomis pulsuojančią dvaro sieną, delnais perbraukiau per veidą ir kiek atsidusau. Tarsi reikalinga nors tokia nėra, dešimtmečius pamiršta visų tik prisimenama pavienių. Vieną akimirką pamaniau, kad padariau niekingą atsitiktinę klaidą- kišenėje surinkau numerį, kuris seniai turėjo būti pašalintas iš adresatų sąrašo, bet tai viso labo tebuvo įrašas seniai pamiršto pokalbio. Nenumaldai švelnaus, liūdno ir ilgesingo.

Merginos balsas telefone buvo toks pažįstamas, švelnus, ilgesingas. Kuždantis mylimui žodžius, kurių jis tądien neįsiklausė. Neįsiklausė ir kitą dien. Šią dieną tai taip tolima, tarsi girdėtum pažįstamą balsą, bet negalėtum pasakyti koks tai žmogus, anei kada tas pokalbis vyko. Dar kartą balsas per raciją pertraukė mano mintis, leidžiuosi į dvaro pirmą aukštą filmuosim kitą sceną.

Atrodytų, kad nori tu ar nenori praeitis pasiveja, kūlversčiais bėgdama pas tave glėbin, tada kada mažiausiai tikiesi, tada kada labiausiai jos nelauki arba pasiilgsti.
Nepasiilgau, nepasiilgstu žmonių iš praeities, tik jausmo ir prisiminimų, kuriuos sukelia tie žmonės, bet tai ne tas pats. Jei nors kartą pasijauti išduotas, įskaudintas ar..  jausmų nieks nesugrąžins ir bjaurus paniekos jausmas sužydi kaip vešliais žiedais sužydėję  bijūnai.

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP