ateina savaime

gal atsakymas yra visai ne ten kur mes ieškome..Kartą kai žiūrėjau į kylančią saulę, švelnus vėjo gūsis papūtė ir viskas atrodė aiškiau. Vaizdas prieš mano akis tapo ryškesnis. Atsirėmiau į apsamanojusį beržą nesiekadama žemės, tie patys keli namai matomi užu upės, tas pats vingis. Tai žvilgsnis, kurį menu jau daugelį metų.

Anądien laukuose geso sutemos ir mažyčiuose namukuose užsižiebė šviesa. Gaivus vėjas šuorais praslinko pro mane ir išsklaidė priešaky matomą rūką. Toks švelnus, toks atsargus kaip vaikas.  Atsigręžiau atgal, namai tebestovėjo kur stovy tik kiek apgriuvę, žmonės ir toliau gyveno juose  taip ir nesuprasdami, kad viskas pasikeitė.

 

Kaip laukiniais žiedais suliepsnojęs granatmedis. Dykynėje alkstantis vandens, ieškau atsakymų į klausimus, kurių nežinau.

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP