Vėjo sukeistinis

…apie vėjo sukeistinius man pasakojo, kai dar buvau visai vaikas. Jie atsiranda iš niekur ir į niekur išeina. Ankstyvą rytmetį gali juos išvysti šuorais slenkančius laukais, nulenkenčius žemkenčius prie pat pažemės, siūbuojančius eglių šakas, lekiančius kūlversčiais ir  neužsigaunančius kelių.. 

Tą rytą stovėjau ten. Stingdantis šaltis gniaužė kvapą ir aš negalėjau ištarti nei žodžio. Kai tu išvažiavai liko tik kvapas to miško, kurį menu iki šiol. Atėjus į jį išvydau aukštą kalvą,tarsi supiltą malonei iš aukščiau. Ją gaubė ratu išrikiuoti medžiai ir prasiskverbę saulės spinduliai, pro tankias eglių šakas, glamonėjo iš po nakties bundančią žolę.

Leave a Comment:

SCROLL TO TOP